Santuoka yra paslaptis, o tuo pačiu ir švietimas. Tai asmenybės tobulėjimas. Santuokos sakramentas padeda rasti naują asmenybės gyvenimo jausmą, naują jo gyvenimo viziją. Sutuoktinių pagalba sutuoktiniai geriau susipažįsta tarpusavyje. Šis gyvenimas ir žinios suteikia pasitenkinimo jausmą ir visišką užbaigtumą, per kurį mes jaučiamės dvasiškai turtingesni ir tampa išmintingesni.
Santuokos sakramentas yra vestuvė, per kurią kunigas ir jaunikis privalo laikytis bendravimo svetimavimo pažadų.
Santuoka yra meilės slėpinys. Kadangi tikros santuokos privalomoji ir kūrybinė galia yra meilė. Sunku paaiškinti šį jausmą. Tik tada, kai žmogus myli, ar jis supranta, kas tai yra, koks yra meilės slėpinys. Jis jaučiasi visa savo siela, visa savo širdimi. Meilė prasideda, kai pradeda matyti savo mylimojo sielą. Nenuostabu, metropolitan Anthony of Sourozh rašė, kad šis jausmas yra daugiau nei tik jausmas, tai yra "visos būties valstybė". Meilės sakramentas žmogui ateina momentu, kai jūs jį pažvelgiate, nenorėdamas jį valdyti ar dominuoti. Jūs neturite noro juo naudotis jokiu būdu. Jums tiesiog reikia grožėtis jūsų pasirinkto fizinio ir dvasinio grožio.
Tikroji meilė turi turėti tvirtą pagrindą, kad jis galėtų atlaikyti stiprius bandymų vėjas ir augti daugiau nei vienos kartos anūkai. Taigi santuokos slėpinys yra viena iš šio tvirto pagrindo sudedamųjų dalių.
Santuoka, kaip ir pati meilė, nesuteikiama lengvai, visada būtina įveikti iškilusius sunkumus, bet lengviau tai padaryti tik kartu. Pvz., Bažnyčia reiškia santuoką kaip meilės mokyklą kaip feat, o ne psichologiškai suderintų žmonių sąjungą.
Ir reikia prisiminti tiek sutuoktinius, tiek tuos, kurie tik ruošiasi pradėti naują gyvenimo laikotarpį, mes neturime pamiršti, kad jei nuspręsite susieti savo sielą su asmeniu, tada šią mokyklą turėsite išgyventi.